Noištato geležinkelio stoties istorija

Atvirukas apie 1905 m.

Drezdeno-Noištato geležinkelio stoties statyba buvo pradėta 1898 metų pavasarį kartu pertvarkant ir visą anksčiau šioje vietoje buvusios Silezijos stoties geležinkelio mazgą. Kad vykstant darbams nenutrūktų traukinių eismas Drezdeno - Giorlico geležinkelio linija, prieš tai - gegužės 1 d. šalia buvo atidaryta trijų bėgių laikinoji stotis. Nors ji buvo įrengta ribotam laikotarpiui, buvo pastatytas pėsčiųjų tunelis ir bagažo saugykla. (1898 m. nuotrauka).

Naujoji Noištato stotis buvo atidaryta 1901 metų kovo 1 dienos penktą valandą ryto. Pirmasis kirtęs tą pačią dieną atidarytą  Marijos geležinkelio tiltą pravažiavo krovininis sąstatas iš Giorlico. Pirmasis keleivinis traukinys atvyko 5:29 iš Bauceno. Stoties kompleksą sudarė 177 metrų ilgio stoties pastatas ir 146 metrų ilgio platformų halė, kurių bendras plotas buvo 19.500 m².
(Atvirukas apie 1910 m.).

Naujai atidarytoje stotyje buvo restoranas, damų kambarys taip pat viešosios pirtys vyrams ir moterims. Rytinėje pusėje buvo įrengti kambariai karališkajai šeimai bei jų palydai. Patekti iš priėmimo salės į platformas keleiviai galėjo patekti dviem tuneliais, kurie kitame gale turėjo išėjimus į Hanzos gatvę. Pilnai integravus naują geležinkelio mazgą į kelių tinklą, iš stoties pagal tvarkaraštį išvykdavo 162 traukiniai kasdien. (Atvirukas apie 1911 m.).

1918 metų rugsėjo 22 dieną šiauriau stoties, prie dabartinės  Pestalocio aikštės (tuomet Ryzos aikštė), įvyko didžiausia geležinkelio avarija Drezdeno istorijoje. Greitasis traukinys iš Leipcigo įsirėžė į kitą traukinį, kuris stovėjo ir laukė signalo leidžiančio įvažiuoti į Noištato stotį. Įvykio pasekmės buvo skaudžios - 38 žuvusieji, 27 sunkiai sužaloti ir dešimtys patyrusių lengvesnes traumas.

1923 m. patalpose, kurios anksčiau buvo skirtos karališkajai šeimai, buvo įkurtas Saksonijos geležinkelių muziejus. Jis veikė iki 1945 m. Stotis buvo svarbi ir tolimojo susisiekimo transportui - čia vienintelį tarpinį sustojimą darydavo greitasis traukinys, kuris 1936-1939 m. kursuodavo tarp Berlyno ir Drezdeno centrinės geležinkelio stoties, visą šį atstumą įveikdavęs per 100 min. (Atvirukas 1938 m.).

Per Antrąjį pasaulinį karą greta keleivių pervežimo vyko ir karinių sąstatų judėjimas. Jo pabaigoje pėsčiųjų tuneliuose buvo įrengtos slėptuvės nuo oro reidų 1,425 civiliams ir patalpos 735 Vermachto kariškiams. Paskutinio didesnio Drezdeno bombardavimo (1945.04.17) metu stoties statiniams buvo padaryta nemažai žalos, ypač šiaurės-rytų pusėje.
(Atvirukas 1941 m.).

Po karo stoties atstatymą labiau nei sugriovimai apsunkino reparacijos Sovietų Sąjungai - 3 iš 4 bėgių linijų jungusių Noištato stotį su Kosvigu bei 1 iš 3 vedančių į Kločę buvo išmontuotos, kas žymiai sumažino pralaidumą. Situacija pasitaisė tik 1956 m. baigus atstatyti Marijos tiltą su keturiomis bėgių linijomis iki Centrinės stoties bei 1964 m. nutiesus antrąją liniją ligi Radeboilio Rytinės stoties. (1947 m. nuotrauka).

1969 m. rugsėjo 28 d. buvo pradėta elektrifikuotos geležinkelio linijos eksploatacija, o 1973 m. pradėjo kursuoti priemiestiniai elektriniai traukiniai (S-Bahn). Tais pačiais metais keli šimtai metrų į šiaurės rytus nuo stoties pastato pradėjo veikti keleivių automobilių iškrovimo rampa, kuri veikė iki 1991 m. XX-to amžiaus devintojo dešimtmečio pabaigoje pro stotį pravažiuodavo apie 450 traukinių per dieną. (1987 m. nuotrauka).

2006 metų viduryje pradėti kelis metus trukę išsamūs atnaujinimo darbai, kurių metu buvo atnaujinti stoties pastato ir peronų halės stogai. Kitame etape (2010-2014 m.) pakeisti išvažiuojamųjų bėgių planai bei atnaujinti kelių tiltai virš Hanzos ir Leipcigo gatvių. 2015-2016 m.atnaujinami geležinkelio tiltai prie Vyskupų aikštės kartu įrengiant priemiestinių traukinių stotelę. (2006 m. nuotrauka).